Publikacijos
straipsniai internete, žurnaluose
Kristinos Rimienės erdvės interpretacijoms
Žiūrovas – lygiavertis kūrėjas
Šiuolaikinio meno pasaulyje abstraktus menas kelia, ko gero, daugiausiai klausimų žiūrovams. Dažnas pajunta nežinomybę, netikrumą ir sutrikimą žvelgdamas į abstrakčius tapybinius plotus. Grynosios abstrakcijos žanras, atsiribodamas nuo bet kokių reprezentatyvios tikrovės ženklų, o vietoje to, kurdamas įspūdį vien tik formomis, koloritu, tapybine raiška ir kompozicija, žiūrovą priverčia tapti kūrinio bendraautoriumi ir lygiaverčiu kūrėju. Susidurdamas su abstrakcijos keliama nežinomybe, žiūrovas atsigręžia į savo paties vidų ir yra priverstas ten ieškoti atsakymų. Kylančios mintys, idėjos, aplankantys vaizdiniai išbaigia abstraktų meno kūrinį. Joks kitas žanras nesuteikia žiūrovui tiek daug galios.
Proto ir sielos kalba
Pradėję nuo atviros kontempliacijos, grįžkime prie konkrečių pavyzdžių – menininkų, plėtojančių grynosios abstrakcijos žanrą Lietuvoje. Viena iš jų – profesionali architektė, pasukusi tapybos keliu – Kristina Rimienė. Gimusi Marijampolėje, jau kuris laikas Kaune gyvenanti autorė 2010 metais Vilniaus dailės akademijoje įgijo architektūros magistro laipsnį. Sukaupusi virš 10 metų profesinės patirties ir pajutusi dvasios troškulį laisvesnei meninei raiškai, pradėjo eiti tapytojos keliu.
Nuo pat kūrybos pradžios, dailininkė nuosekliai vysto grynosios abstrakcijos žanrą. Pasirinkti šį meninį stilių paskatino tiek poreikis atitrūkti nuo racionalios, matematiškai apskaičiuotos, tikslumu bei tvarka pagrįstos architektūros srities, tiek pačiai autorei būdingas emocionalus ir veržlus kūrybinis temperamentas. Šioje dermėje gimsta spontaniška, improvizuota, gestiška raiška, koreliuojanti su autorės įgytu akademiniu pagrindu, intuityviu kompozicijos valdymu, kolorito pajauta ir net muzikalia formų architektonika.
Veiksmas ant drobės
Kaip ir būdinga abstrakcijos žanrui, svarbiausiu uždaviniu ir siekiu menininkui tampa pats kūrybinis procesas, jo gyvybingumas ir tos gyvybės, kaitos ir gaivališkumo perteikimas žiūrovui. Automatiniame kūrybos procese, menininkas tampa lyg tarpininku, atveriančiu vidinių kūrybinių jėgų, impulsų bei energijos įtaką meniniam procesui.
K. Rimienei taip pat labiausiai rūpi nevaržoma ir betarpiška kūrybinė raiška. Vietoje potėpių autorė renkasi tapybinius „mostus“ – taško, varvina, braukia. Tokios fiziškos intervencijos atliekamos pasitelkiant statybinius įrankius – glaistykles, grandiklius, trintuves, didelius minkštus šepečius. Beje, autorė stebėtinai jaučia, kaip svarbu sustoti laiku – tokiu būdu kūriniuose atsiranda tušti, neužtapyti plotai – lyg vizualinės ir prasminės pauzės, atviros žiūrovų interpretacijoms.
Ištikimybę abstraktumui liudija net menininkės sąmoningai pasirenkami itin lakoniški pavadinimai, susidedantys iš žodžio „abstract“ bei atsitiktinės numeracijos. Tokiu būdu dar labiau pabrėžiamas abstrakcijų grynumas, atsiribojimas nuo racionalumo, deklaratyvumo ir literatūriškumo. Estetinio pasigėrėjimo šaltiniu tampa ne autoriaus sugalvotos ir žiūrovui „peršamos“ idėjos, bet pati tapyba ir jos kalba – linija, forma, spalva, kompozicijos balansas ar disbalansas.
Pasaulinis įvertinimas
Dailininkė parodose dalyvauja nuo 2018 metų – pasirodė septyniose grupinėse bei surengė vieną personalinę ekspoziciją Vilniuje. Nors dailininkė kuria neseniai, jos talentą jau spėjo įvertinti pasaulinio lygio avangardo kūrėja, vokietė Mary Bauermeister (1934-2023), įsigijusi K. Rimienės paveikslą ir įtraukusi jį į asmeninę meno kolekciją.
Menotyrininkė Agota Bričkutė
Paroda „Denn wovon lebt der Mensch?“
2025 m. gegužės 11–17 d., galerija Basement 16, Bensberg, Vokietija
2025 m. gegužės mėnesį Vokietijoje, Bergisch Gladbach mieste, vyko jubiliejinė meno paroda „Denn wovon lebt der Mensch?“ („Iš ko gyvena žmogus?“), skirta Arbeitskreis der Künstler Bergisch Gladbach e.V. (AdK) veiklos 40‑mečiui. Paroda buvo surengta galerijoje Basement 16, subūrusi net 38 menininkus – tiek AdK narius, tiek svečius iš Vokietijos ir užsienio.
Turėjau džiaugsmą dalyvauti šioje reikšmingoje parodoje kartu su savo tėčiu, skulptoriumi Kęstučiu Balčiūnu. Mūsų bendras kūrybinis prisistatymas tapo asmenine ir simboline patirtimi – tai buvo ne tik tėvo ir dukros susitikimas meno erdvėje, bet ir atvira kūrybinė draugystė, kurioje atsiskleidė skirtingos kartos, medijos bei žvilgsniai į žmogaus būtį.
Parodos tema – garsi Bertolto Brechto mintis „Iš ko gyvena žmogus?“ – leido menininkams interpretuoti socialinių, moralinių ir egzistencinių klausimų spektrą per tapybą, skulptūrą, instaliacijas, fotografiją bei audiovizualinius sprendimus. Kūryboje atsispindėjo ir humoras, ir kritika, ir jautrumas žmogaus būsenoms bei šiuolaikinio pasaulio iššūkiams.
Parodą su didžiule atida ir profesionalumu kuravo bei organizavo Gisela Schwarz, taip pat išleidusi išsamų jubiliejinį katalogą, kuriame pristatyti visi dalyviai ir jų darbai. Džiaugiuosi galėjusi būti šio ypatingo kultūrinio įvykio dalimi, užmegzti naujų pažinčių bei dalintis kūryba tokioje turtingoje meninėje aplinkoje.
